- kirbėti
- 1 kirbė́ti, kìrba, -ė́jo intr.
1. judėti, krutėti; virpėti: Dar vikriau kirba jo pirštai dvieilės armonikos klaviatūra rš. Visuomet jo akys blizgėjo ir kirbėjo kaip maži klevo vabaliukai P.Cvir. Kūdikis kirbėjo savo rankutėmis ir kojytėmis rš. Pelė užkrito už nugaros ir pradėjo kirbė́ti Šll. Žiūrėk – kas ten kirba vandeny, bene žuvis? Rs. Rankos pailsusios kìrba J. Vištuitis kìrba kiaušyje J. Ne visiškai šuo parkando katę, dar kìrba, žymu dar gyvastis J. Kirbė̃s širdis anos, kad vis atmins apie mane J. Jos tik kirba pirštai vogt Skr. Kìrba ano nagai ką užgauti ar ką sugadinti Vvr. Maža avutė, kirba uodegutė Skr. Levas iš džiaugsmo uodegos negalėjo nutūrėti, kad nekirbėtų LTI42. Ko kìrbi kaip utėlė po šašą? Kv. Gerklė man kìrba, kaip su nagais knibena J.
2. knibždėti, mirgėti: Danguje kirbėjo žvaigždės rš. Miesto gatvės kirbėjo žmonių rš. Laukūse pjovėjų kirbė́te kìrba Up. Šiene vabalai kirbė́te kìrba Pžrl. Kasa kirmenų susipynusių kìrba, t. y. kruta J. Kìrba virbždynas kirmių J.
◊ liežùvis kìrba daug šneka: Vienas tik Stankus niekuomet nenuvargęs, o labiausiai jo liežuvis kirbėjo Žem.\ kirbėti; iškirbėti; sukirbėti
Dictionary of the Lithuanian Language.